Meno judesiai per visą istoriją: ekspresionizmas

Ekspresionizmas yra meno forma, kuria siekiama išryškinti žaliavines menininko emocijas. Ši meno forma atsirado vienodai ir plačiai įvairiuose Vokietijos miestuose, kaip būdas susieti pasaulį, emocijas ir dvasingumą. Tai buvo priešingas griežtai akademinio meno judėjimui ir įspūdingam impresionizmo menui. Ankstyviausi ekspresionistai skatino formų iškraipymus ir ryškių spalvų naudojimą, kad išreikštų menininkų nerimą ir troškimus.

Ekspresionizmo istorija

Ekspresionizmo gimimas yra akredituotas kai kuriems ankstesniems impresionistams, kurie vėliau pakeitė savo meno formą, kad geriau išreikštų savo jausmus ir besikeičiančios visuomenės poveikį jų gyvenimui. Du iš šių menininkų yra Edvardas Munchas iš Norvegijos ir Gustav Klimt iš Austrijos. 1905 m. Menas oficialiai atsirado Vokietijos Drezdeno mieste su grupe „The Bridge“. Ją sudarė keturi studentai, siekę tapti tapytojais.

Po šešerių metų Miunchene buvo įsteigta kita grupė, vadinama „Blue Rider“, jauniems menininkams, kurie protestavo prieš vietos parodos sprendimą atmesti Wassily Kandinsky paveikslą. Šis kūrinys buvo pavadintas „Paskutinis sprendimas“. Pavadinimas Expressionizmas buvo priskirtas meno istorikui iš Čekijos, vadinamos Antonin Matejceck. Jis pirmą kartą jį naudojo 1910 m. Kaip impresionizmo antonimą.

Koncepcijos ir stiliai

„The Bridge“ nariai įkvėpė menininkų, tokių kaip Ensoras, Munchas ir Van Gogas, perteikiant neapdorotus jausmus šiuolaikiniais klausimais. Jie naudodavo provokuojančias scenas, kurias apibūdina prostitutės ir šokėjai naktiniuose klubuose ir miesto gatvėse, kad parodytų moralinį puvinį visuomenėje. Mėlynieji raiteliai buvo linkę į dvasinį įspūdį, abstrakciją ir simboliką.

Prancūzų menininkai taip pat priėmė ir įtakojo ekspresionizmą. Georges Rouault garsėja savo formų iškraipymu iš fuvizmo ir ryškių spalvų naudojimo. Marcas Chagallas įkvėpė savo simboliką, fauvizmą ir kubizmą ir sukūrė savo meno formą, kuri vėliau paveikė siurrealistus ir kitus ekspresionistus.

Austrijoje menininkai, kurie įkvėpė ekspresionizmo, pvz., Egon Schiele ir Oskar Kokoschka, meną individualiai interpretavo ir pritaikė savo įvairiuose darbuose. Abu menininkai kūrė psichologines ir erotines temas. Jie taip pat naudojo ryškias spalvas, formavo iškraipymus ir nuodėmes, kad išreikštų savo jausmus, susijusius su žmogaus kūnu.

Vėlesni pokyčiai

Ekspresionizmo menas pasikeitė laikui bėgant, ir kai kurie menininkai ją atmetė, kiti siekė ją išplėsti. Pavyzdžiui, Kandisky paėmė vandens spalvas ir neobjektyvų tapybą. Vėliau menas po Pirmojo pasaulinio karo užėmė naują kryptį. Naujasis objektyvumo judėjimas prasidėjo 1918 m.

1960 ir 1970 metais ekspresionizmas buvo atgaivintas Vokietijoje, o devintajame dešimtmetyje visame pasaulyje buvo priimta moderni ekspresionizmo versija, vadinama neoeksponizmu. Niujorko Julian Schnabel savo darbuose naudojo storus dažų sluoksnius, gestalų šepetėlį ir nenatūralus spalvų paletes, nes jis įkvėptas iš ankstesnio ekspresionizmo.